Jau treti metai Seimo Kaimo reikalų komitetas eilinį kartą, kaip ir šios dienos posėdyje, nutarė daryti pertrauką mano su kolegomis registruotam Žuvininkystės įstatymo 14, 17 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto XIIIP -1205 ir šiam įstatymo projektui pateiktos Vyriausybės išvados svarstymui. Opozicija nuogąstavo, kad šio projekto nuostatos sužlugdys žvejybos verslą Baltijos jūroje ir vidaus vandenyse.
Pagal Vyriausybės išvadoje pateiktus siūlymus rudens žuvų migracijos metu būtų draudžiama verslinė žvejyba 0,5 km spinduliu nuo Šventosios upės žiočių ir 1 km spinduliu nuo Klaipėdos uosto molų.
Kaimyninėje Latvijoje žvejyba Baltijos jūros priekrantėje bet kokiais žvejybos įrankiais draudžiama ištisus metus 2 km spinduliu nuo Ventos upės žiočių, 1 km spinduliu nuo Dauguvos, Salacos, Gaujos, Lielupės upių žiočių (žuvų migracijos laikotarpiu žvejyba draudžiama 3 km spinduliu nuo šių upių žiočių). Žvejyba ištisus metus draudžiama 200 m nuo bet kokio kito upelio ar kanalo, įtekančio į jūrą.
Žvejybos draudimai prie upių žiočių daugelyje valstybių egzistuoja jau ne vieną šimtmetį. Manau, kad žvejyba upių žiotyse ne padeda verslui, bet jį žlugdo. Nežvejojant upių žiotyse – nerštui migruojančių žuvų sankaupose, praeivių žuvų ištekliai pagausėtų ir ilgalaikėje perspektyvoje žvejai jų sugautų daugiau tiek jūroje, tiek vidaus vandenyse.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos, nurodyta, kad vykdant bendrą žuvininkystės politiką turėtų būti užtikrinama, kad žvejybos veikla padėtų kurti ilgalaikį aplinkosauginį, ekonominį ir socialinį tvarumą, bendra žuvininkystės politika turėtų užtikrinti suderinamumą su biologinės įvairovės išsaugojimo tikslais.
Žemės ūkio ministerijos užsakymu praėjusiais metais atlikto mokslinio darbo „Baltijos jūros priekrantėje naudojamų žuvų populiacijų eksploatavimo intensyvumo įvertinimas ir rekomendacijos dėl verslinės žvejybos intensyvumo Baltijos jūros priekrantės vandenyse sureguliavimo“ išvadose teigiama: „Kadangi du iš keturių rodiklių, (Žuvų bendrijos dydžio indeksas ir Žuvų bendrijos trofinis indeksas), neatitinka geros aplinkos būklės pagal Jūros strategijos pagrindų direktyvos kriterijus, žuvų bendrijos būklė Lietuvos priekrantėje yra vertintina kaip bloga.“ „Atsižvelgiant į šiuos rodiklius ir kai kurių svarbių verslinių žuvų išteklių būklę, verslinės žvejybos intensyvumas ir žuvų išteklių eksploatavimas šiose akvatorijose turėtų būti mažinamas ne mažiau kaip trečdaliu (išskyrus grundalų žvejybą).“ „Prioritetas galėtų būti taikomas intensyviausios verslinės žvejybos akvatorijoms.“ Intensyviausios verslinės žvejybos rajonai yra greta Klaipėdos ir Šventosios uostų. „Šie du rajonai užima 31 % visos priekrantės ploto, tačiau žvejybos intensyvumas juose sudaro 71,9 % visų žvejybos pastangų ir pagaunama 82,3 % visų laimikių“.
Atsižvelgiant į šio mokslinio darbo išvadas galiu teigti, kad įstatymo projekte ir Vyriausybės išvadoje pateikti siūlymai atitinka mokslininkų rekomendacijas ir prisidėtų kuriant ilgalaikį aplinkosauginį, ekonominį ir socialinį tvarumą.
Manau, kad šiuo metu nustatyta žvejybos tvarka vidaus vandenyse pasiteisino ekonominiu ir aplinkosauginiu požiūriu, todėl šios tvarkos įtvirtinimas įstatymu prisidėtų prie ilgalaikio vidaus vandenų žuvininkystės tvarumo.
2015 m. apribojus verslinę žvejybą bendra žuvų biomasė ežeruose vidutiniškai padidėjo apie 1,5 karto, o vidutinis žuvies svoris – apie 1,3–1,4 karto. Bendra Kauno marių žuvų biomasė išaugo daugiau nei 4 kartus, kuojų ištekliai per šį laikotarpį pagausėjo 10 kartų, ešerių – beveik 8 kartus, sterkų daugiau nei 2 kartus.
Statistiniai duomenys rodo, kad specializuota žvejyba ežeruose yra ekonominiu požiūriu naudingesnė: vykdoma 6 kartus mažesniame vandens telkinių kiekyje, naudojama mažiau žvejybos įrankių, tačiau žuvų sugaunama du kartus daugiau, o laimikio vertė net keturis kartus didesnė nei prieš dešimtmetį. 2004–2008 m., kai visų žuvų verslinė žvejyba buvo leidžiama apie 300 ežerų, versliniai sugavimai buvo apie du kartus mažesni, nei pastaraisiais metais, kai 50 ežerų galima vykdyti tik specializuotą seliavų ir stintelių žvejybą.
Lietuva pagal visus verslinę žvejybą vidaus vandenyse apibūdinančius rodiklius yra tarp lyderių ES, išskyrus vieną rodiklį – žuvų pirmo pardavimo kainą, kuri yra viena iš mažiausių ES.
Atsižvelgiant į tai, Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programoje numatyta remti vidaus vandenyse žvejojančių įmonių investicijas į pridėtinės vertės kūrimą (sužvejoto laimikio perdirbimą, rinkodarą ir tiesioginį pardavimą), remti verslinių žvejybos įmonių perorientavimą į kitą veiklą, įskaitant kulinarinio paveldo tradicijų atgaivinimą ir pritaikymą turizmui.
Tad kviečiu Seimo Kaimo reikalų komiteto narius iki kito posėdžio, kam nuoširdžiai neramu, į Aplinkos ministeriją aptarti jūsų ar jūsų atstovaujamų interesų grupių lūkesčius ir baimes.