Svarbiausias tapytojos Dovilės Bilkštienės koziris – prisijaukinta kūryba ir buitis
„Išmušta perspektyva“ – taip vadinasi pirmoji personalinė tapytojos Dovilės Bilkštienės darbų paroda galerijoje „Meno niša“. Dovilė Bilkštienė baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 2015 m dalyvavo Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje, „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse ir kt. grupinėse parodose. Tačiau išsamiai menininkės kūriniai Vilniaus galerijoje pristatomi pirmąjį kartą. „Man pačiai įdomu matyti, kokiu paveikslu virsta mano idėjos ir žodžiai“, – sako tapytoja, kurios vaikiškas sugebėjimas stebėtis negali palikti abejingų.
„Tarsi kino dramos „Amelija iš Monmartro“ herojė, ši menininkė stebi mažąjį pasaulį ir kuria savą švelnią, moterišką siurrealizmo versiją. Jos paveiksluose – vis tas pats pasaulis, kurio tapytoja nesistengia apversti aukštyn kojomis. Tiesiog akimirkai sustabdo gyvenimo veiksmą, meta netikėtą žvilgsnį ir nepaliauja tuo stebėtis“, – taip jaunos menininkės kūrybą pristato menotyrininkė Kristina Stančienė.
Savitas D. Bilkštienės braižas susiformavo dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Menininkės paveiksluose kuriamos netikėtos, paslaptingos, švelnaus humoro kupinos siurrealistinės scenos. Tapybos stilius primena fotorealistinę ar plakatinę poparto tapybą.
Savo paveikslų herojus menininkė stebi iš netikėtos perspektyvos, dažnai – iš apačios, o tai, anot menotyrininkės K.Stančienės, kuria didingumo iliuziją. Tapytoja tam turi savą paaiškinimą: „Augindama dukras, daug laiko praleidžiu ant grindų – tai jų žaidimo teritorija. Tad ir pasaulį dažnai stebiu iš ten“.
Daiktai D.Bilkštienės paveiksluose į vieningą visumą susijungia tik su paskutiniaisiais teptuko potėpiais, kai ji lieja foną. „Nekantraudama laukiu tos akimirkos, – sako tapytoja. – Nes niekada iš anksto nežinau, kaip atrodys mano paveikslas“.
Menotyrininkė K.Stančienė neabejoja, kad parodos pavadinime užkoduota bent keletas D.Bilkštienės kūrybos prasmių. „Viena vertus, menininkė savitai žaidžia rakursais, šitaip keisdama kasdieninę aplinką, ją supančius daiktus, kartais savo paveikslų objektus pritraukdama labai arti, tarsi su jais susiliedama. Kartu frazė „Išmušta perspektyva“ skamba tarsi menininkės kūrybos laikysenos metafora. Ji „išmuša“ įprastą menininko gyvenimo ir kūrybos perspektyvą – namuose žaidžia dar visai mažytės dukros, skamba telefonas, zuja šuniukas, kabo svečiui nematomi moteriški buities rūpesčiai. Tačiau tapytoja mąsto ir kuria čia pat, namuose, rasdama įkvėpimo ir laiko kūrybai kasdieninės rutinos ir buities tėkmėje“.
„Nejaučiu poreikio pabėgti, atsiriboti nuo namų ir įprastos aplinkos“, – sako D. Bilkštienė. Prie molberto savo namų svetainėje ji stoja tada, kai vos aštuonių mėnesių sulaukus antrojii dukrelė miega. Motinystė nenutolino jos nuo tapybos. Gydytojų patarimo paklausiusi, tik padėjo į šalį terpentiną, o dažus ėmė skiesti sėmenų aliejumi. „Per aštuonis mėnesius, kai auginu mažąją, nutapiau septynis paveikslus, nors, atrodo, dukra miega taip trumpai…“ – valandų, kai galės tapyti, pasakoja itin laukianti Dovilė.
„Moteriškas kūrybos ir buities prisijaukinimas – svarbus menininkės koziris, – menotyrininkei K.Stančienei atrodo, kad Dovilei visai nebaisus svarbiausias mūsų pačių priešininkas – ego arba vidinis aš, kuris kasdienybės rutinoje dažnai skaudžiai prabyla, kviečia išsivaduoti, ištrūkti, ieškoti naujų vaizdų, patirčių ir įkvėpimo. – Šią tapytoją akistata su pačia savimi ir kasdienybe paradoksaliai įkvepia, žada įdomių atradimų ir potyrių“.
Anaiptol ne visuose paveiksluose menininkė veikia kaip tyli stebėtoja. Kartais, vaizduodama iki skausmo pažįstamą motyvą, tarkime, Vilniaus arkikatedrą, ji nepastebimai pakeičia vos vieną kitą realaus vaizdinio elementą ir paverčia jį mistiniu regėjimu. Taip priešais Vilniaus šventovę, sprogdindami šaligatvio grindinį, stiebiasi tamsūs medžių siluetai. Už jos miestas, o gal net ir visas pasaulis staiga baigiasi – mirga tik švelnūs, šviesūs potėpiai, plyti bekraštis dangus, tarsi kažko pabaiga arba pradžia… Aštrios, metalinės banalaus aukštos įtampos elektros stulpo konstrukcijos, kurias ji tapo, žvelgdama iš apačios, vaizduotėje išnyra daugiaprasmiu simboliu – aliuzija į Paryžiaus Eifelį ir lapkričio 13-osios tragediją.
„Šaligatvio plytas pralaužusius medžius pamačiau naujame Vilniaus mikrorajone. Pagalvojau, kad norėčiau juos perkelti į kitą vietą. Po kurio laiko, stumdama vežimą Katedros aikštėje, supratau, kad tie medžiai mano paveiksle turi augti čia“, – savo paveikslo atsiradimo istoriją pasakoja Dovilė.
„Labiau kamerinės kasdienybės scenos D. Bilkštienės paveiksluose taip pat žavi netikėtumu, – sako menotyrininkė K.Stančienė. – Štai varnos siluetas boluoja tarsi keistas inkliuzas mėlynoje stoglangio properšoje. O „apatiniame“ pasaulio lygmenyje – ant grindų arba kažkur pažemiui – nuolat vyksta trivialūs ir kartu simbolinių prasmių įgyjantys įvykiai: vėžliukas keliauja tiesiai į viliojančius pelėkautus, išskalbtas žaislinis meškiukas ant skalbinių džiovyklės kabo tarsi egzistencinėse būties sūpuoklėse, nesvarumo būsenoje, tarp ten ir čia… „
Tapytoja Jolanta Kyzikaitė yra pastebėjusi, jog D. Bilkštienės kūryba siejasi su siurrealizmo klasiko Rene Magritte regėjimais, tačiau jos žvilgsnis – švelnus, jautrus ir kupinas pozityvumo. Menininkės kuriamos metamorfozės nebaugina, greičiau sukelia nusistebėjimą ar šypsnį. „Net ir ranka, mosuojanti plaktuku tituliniame parodos paveiksle, kalba ne apie agresiją. Tai ne „firminis“ Pink Floyd plaktukas, kviečiantis griauti sienas ir maištauti… Greičiau – hipnotizuojanti, žvilgsnį prikaustanti švytuoklė, o gal įrankis, siūlantis suplėšyti regimojo pasaulio šydą“, – įsitikinusi menotyrininkė K. Stančienė.
Paroda galerijoje MENO NIŠA veiks nuo vasario 11 d. iki kovo 4 d.