2016 m. kovo 11 d. pranešimas VIR
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiama Seimo Pirmininke, gerbiamieji Vyriausybės, Seimo nariai, valdžios ir tikėjimo bendruomenių atstovai, užsienio svečiai, brangūs kolegos signatarai ir visi šio minėjimo dalyviai!
Paskutinį kartą šioje tribūnoje teko kalbėti daugiau kaip prieš 20 metų. Atvirai sakant, šiandien jaudinuosi labiau nei anuomet. Mes, signatarai, tuo metu jautėmės lyg į sostinę atvykę studentai – kūrėme vizijas, karštai diskutavome, patys rengėme teisės aktų projektus, darėme tai, kas atrodė geriausia, nesižvalgydami į partijų interesus, neprogramuodami savęs rinkimų kampanijai.
Tuomet nuoširdžiai tikėjau: „Duok Dieve, kad Lietuva taptų nepriklausoma, o mes kartu tikrai sukursime konkurencingą ir modernią valstybę, nes mes žinome, kaip tai padaryti“. Prisipažįstu – buvau naivus. Valstybės kūrimas yra nesibaigiantis procesas.
Mes, naujai į politiką atėję Signatarai, nuoširdžiai tikėjome, kad žmonėms reikia sakyti tik tai, ką galvoji ir daryti tik tai, ką sakai. Greitai supratau, kad tai yra trumpiausias kelias pakenkti savo populiarumui tarp rinkėjų.
Mes manėme, kad reformos nėra malonios, todėl viskas turi vykti greitai. Iki šiol pasigirsta kaltinimų, kad reformos „sugriovė“ ūkį. Daugelis Signatarų asmeniškai dėl to labai išgyveno.
Pamenu, kai šviesios atminties profesorius Kazimieras Antanavičius, likus keletui savaičių iki jam paliekant šį pasaulį, kamuojamas nerimo dėl vis dar nedžiuginančių ekonomikos plėtros rezultatų apsilankė pas mane darbe ir klausė: „Stasy, gal ką ne taip padarėme?“ Tuomet ir aš dar neturėjau argumentuoto atsakymo.
Reikėjo laiko šiam reiškiniui suprasti. Dabar jau žinau, kad tuomet tarptautinių organizacijų ekspertai tiesiog pernelyg optimistiškai vertino sovietinės ekonomikos išsivystymo lygį, todėl naujosios ekonomikos pasiekimai tokiame fone atrodė pernelyg menki.
Be to, tokio masto transformaciją paaiškina kuriamojo griovimo teorija, kurios turinio tuo metu, deja, nežinojome. Ji sako, kad norint iš esmės pakeisti technologijas ar socialinius santykius reikia dekonstruoti esamus ir rasti ryžto pakeisti neefektyvią būseną. Tik peržengus sunkumus galima pereiti į pažangesnį, efektyvesnį būvį, kuris sukuria aukštesnę pridėtinę vertę. Dabar aš nė kiek nesigailiu, kad mes, kaip daug kam atrodo, griovėme. Gailiuosi, kad kartais tą darėm per lėtai ir ne viską iki galo.
Šiandien, minėdami Nepriklausomybės dieną, turime kuo pasidžiaugti. Ką tik ES statistikos departamento paskelbta informacija rodo, kad pagal BVP vienam gyventojui pasiekėme 75 proc. ES lygio. Netrukus Lietuva taps turtingųjų EBPO šalių klubo nare. Lietuvos verslas ir finansų sektorius tapo atsparus permanentiniams šokams buvusio sovietinio bloko valstybėse ir, nepaisant ten vyraujančios gan liūdnos situacijos, mūsų ekonomika toliau auga. Pastaraisiais metais gerokai sustiprinome savo pinigų sistemą, energetinę nepriklausomybę.
Anais laikais galvojome apie stiprią valstybę, bet, prisipažinsiu, šiandienos statistiniai rodikliai yra kur kas geresni, nei tuomet galėjome galvoti.
Tačiau žmonės nemąsto makroekonominiais rodikliais. Aš matau, kiek daug mes turime, gavome, uždirbome, sukaupėme ir kaip nevykusiai visu tuo naudojamės.
Besikeičiančiame pasaulyje atsiranda vis naujos griaunančios technologijos. Socialiniame ir ekonominiame gyvenime efektyvūs veiklos modeliai gali būti palaikomi tik operatyviai pritaikant prie besikeičiančios aplinkos. Valstybės kūrimo procese reikalingos nuolat atnaujinamos atskirų sričių vizijos. Dabar, kaip ir anuomet, reikalingi svajotojai, idealistai ir vizionieriai.
Mums niekas netrukdo siekti šalies valdymo kokybės kaip Singapūre, valstybės tikslų ir bendruomeninių interesų reikšmės supratimo kaip Izraelyje, valstybės bei privataus ūkio turto ir aktyvų valdymo kaip Kuveite.
Deja, praleistų galimybių yra daug. Sakyčiau per daug.
Metų metus vykstančios batalijos dėl švietimo sistemos modelio tiesiog gąsdina. Nepaprastai gerbiu Lietuvos mokytojus ir esu Jiems dėkingas už man ir mano vaikams suteiktas žinias ir įgūdžius. Tačiau man neramu dėl savo anūkų, nes nebežinau, kokį išsilavinimą nuolat kintančioje Lietuvos švietimo sistemoje jie gaus. Jei norime švietimo kokybės pagerėjimo, griaukime ir statykime, tačiau tai reikia daryti ryžtingai.
Politikų ir profsąjungų diskusijoje visai nesigirdi susirūpinimo mokiniu, jo išsilavinimo kokybe, prarandamu konkurencingumu, palyginti su kitomis valstybėmis. Rodos, mokiniai yra tik įrankis kovoje dėl mokyklų renovacijos ar mokinio krepšelio. Profsąjungos, deja, į derybas neatsinešė jokių pažangių šalių patirties pavyzdžių. Politinės partijos, deja, taip pat rypauja tik dėl mokytojų atlyginimų.
Švietimo politika nėra vienintelė sritis, stringanti nerezultatyviose kalbose. Sveikatos apsauga, turinti puikų aukštos kvalifikacijos personalą ir reikalingą įrangą kenčia dėl neformalios apmokėjimo sistemos ir didėjančių eilių, socialinė sistema vis labiau skatina išlaikytinius ir tampa stabdžiu darbo vietų kūrimui. O juk visos šios sritys yra svarbiausios, kai kalbame apie šalies gyventojų bendrą pasitenkinimą valstybe.
Būtų keista, jei nieko nepasakyčiau apie bankus. Pasakysiu. Bankai ir per tuos nepriklausomybės metus ne tik klupinėjo, bet kartais ir griuvinėjo, pati sistema darė nemažai klaidų. Dalis visuomenės bankų nemėgsta ir tai yra suprantama. Gauta skaudžių pamokų, kurias, esu tikras, sektorius ir valstybės institucijos išmoko ir nebekartos. Apmaudu, kad sunkūs metai pagimdė begalę mitų apie bankus ir bankininkystę ir tie mitai yra gajūs iki šiol, o kai kas tais mitais mielai naudojasi, siekdami verslo tikslų ar politinių dividendų. Informacinio karo prieš Lietuvą dalimi yra ir skatinamas entuziazmas kaip išguiti skandinaviškus bankus ir šio sektoriaus investicijas iš šalies ir tai yra bendro scenarijaus kaip priešintis pažangą ir darbo vietas skatinančioms investicijoms bet kurioje srityje. Deja, neturime labai aiškaus paveikslo ir vizijos kokios bankininkystės Lietuvai reikia ir noro imtis jos kūrimo žingsnių.
Tačiau mitams abejinga statistika rodo, kad bankai yra strateginis šalies ūkio sektorius, pritraukęs didžiausias privačias užsienio investicijas Lietuvoje, padedantis įdarbinti žmonių sutaupytus pinigus, finansuojantis verslą ir strateginius valstybės projektus, vienas didžiausių ir patraukliausių darbdavių ir mokesčių mokėtojų. Lietuvos bankininkystė yra gerai vertinama užsienio ekspertų, o pati sistema įrodė esanti atspari išorės ir vidaus šokams.
Baigdamas norėčiau pasakyti, kas mane labiausiai stebina ir nuvilia pastaruoju metu. Politikavimas. Sąjūdžio metais mes visi buvome politikais, tačiau politika buvo nukreipta viena kryptimi – Lietuvos naudai. Šiandien tokių politikų, atrodytų, visai nedaug, tačiau procesų ir institucijų, dirbančių politikai, skaičius tiesiog glumina.
Labai nuvilia, kai politikavimas persikelia į ekonomiką ir verslą reguliuojančių institucijų darbuotojų galvas ir iš jų girdžiu „kokie Jūsų reitingai, kokius pasiūlymus aš galiu pateikti politikams?“.
Reitingai? Ar mes jau atsidūrėme televizijos projekte, kurio išlikimą lemia vienintelis faktorius – reitingai. Ar mes visi jau esame šou verslo dalis?
Manau, kad ne. Todėl neleiskime nusivylimui persikelti į kūrybingą, drąsią ir jauną Lietuvą, besididžiuojančią Lietuvos pasiekimais, norinčia prisidėti prie jos klestėjimo. Vizijos „veža“, suteikia prasmės atliekamiems darbams ir pasitenkinimo pasiektais rezultatais. Nebijokime nuolat svajoti apie Lietuvą, kuri visiems miela ir leiskime išsimokslinusiai ir jaunatviškai kartai kurti Lietuvos valstybę.