Bendradarbiavimas su Šveicarijos ir Prancūzijos mokslininkais atvėrė unikalias kalbos didaktikos praktikas, su kuriomis susipažino Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) mokslininkai. To pasekmė – atnaujinti kai kurie pradinio ugdymo pedagogų rengimo studijų programos dalykai. Savo įžvalgomis sutiko pasidalinti LEU Edukacinių tyrimų instituto direktorė, Ugdymo pagrindų katedros doc. dr. Daiva Jakavonytė–Staškuvienė.
Moksliniai tyrimai inicijavo pokyčius mokytojų rengime
Draugystė su Prancūzijos Monpeljė III Paul Valery universiteto Kalbų didaktikos institutu bei Šveicarijos Fribūro universiteto Daugiakalbystės ir kalbų didaktikos institutu prasidėjo prieš trejus metus. Mokslinių stažuočių metu LEU docentė Daiva Jakavonytė–Staškuvienė glaudžiai bendradarbiavo su minėtų universitetų kalbos didaktikos politikos, mokslo ir praktikos kūrėjais. Mokslininkės tyrimams svečiose šalyse vadovavo profesorius dr. Bruno Maurer (Prancūzija) ir profesorė dr. Aline Gohard–Radenkovic (Šveicarija). Šveicarijos mokslininkei neseniai buvo įteiktas Prancūzijos valstybinis apdovanojimas už viso gyvenimo ir mokslinės veiklos nuopelnus, tarp kurių – Europoje ir kitose pasaulio šalyse kuriama bei formuojama kalbų didaktikos politika, atlikti moksliniai tyrimai šioje srityje, teiktos rekomendacijos praktiniam įgyvendinimui.
Užsienio šalių universitetuose gilindamasi į mokslinius tyrimus, mokslo darbus, dėstydama užsienio studentams bei atlikdama kokybinį tyrimą docentė skyrė dėmesio bendravimui su įvairiomis švietimo bendruomenės grandimis. „Bendravau su ne tik universitetų akademikais, bet ir mokyklų administracijų nariais, mokytojais–praktikais. Tai padėjo identifikuoti svariausius integruotos kalbų didaktikos politikos aspektus bei iššūkius, su kuriais susiduriama praktikoje‟, – pasakoja Daiva Jakavonytė–Staškuvienė.
Įgyta patirtimi buvo remtasi rengiant pradinio ugdymo pedagogikos studijų programos savianalizę, suformuotas visiškai naujas studijų programos dalyko Kalbos ugdymas tarpkultūriniame kontekste aprašas. „Iš esmės šio dalyko turinį ir sudaro abiejų stažuočių metu (Šveicarijoje ir Prancūzijoje) įgyta patirtis. Studentai, būsimieji pradinių klasių mokytojai, gilinasi į Europos Komisijos Kalbų politiką ir praktiką, analizuoja mokslinius darbus, kaip vaikai kalbų mokosi kitose Europos valstybėse; taip pat susipažįsta su Lietuvoje gyvenančių asmenų kalbų įvairove, kuria užduotis, kaip kalbos galima mokytis kitų dalykų pamokose‟, – kursą apibūdina jo autorė Daiva Jakavonytė–Staškuvienė.
Pasak Daivos, svarbiausias integruotos kalbų didaktikos elementas – labai aiški metodika. Mokslininkė atskleidė ir keletą patarimų pedagogams: „Rekomenduojama, kad nežinomi terminai, specifiniai žodžiai ne tik būtų užrašyti lentoje, bet aktyviai vartojami įvairiose situacijose skiriant kruopščiai apgalvotas užduotis. Labai svarbu prisiminti ir tai, kad viskas, ko mokomasi, turi būti siejama su vaizdu. Šalia šio žodžio paryškinkime, pabrėžkime – tai padės mokiniui teisingai suprasti informaciją. Taip pat nepamirškime paaiškinti mokiniams ne tik tai, ko jie mokysis, bet ir kaip tai galės panaudoti, ugdydamiesi savo gebėjimus. Ne mažiau svarbu, kad pamokų temos ar jose pateikiamos užduotys būtų tokios, jog mokiniai autentiškos medžiagos galėtų ieškoti keliomis kalbomis‟, – žiniomis dalijasi tyrėja.
Verta pabandyti? Pradinukas gali mokytis bent trijų kalbų
Šveicarija – unikali savo daugiakalbystės tradicija. Gyventojai šalyje kalba net keturiomis valstybinėmis kalbomis: prancūzų, vokiečių, italų ir retoromanų. „Kiekvienoje valstybinėje įstaigoje dirbantys žmonės, ar tai būtų pašto darbuotojas, ar traukinio bilietų kontrolierius, kreipiasi ir sveikinasi visomis valstybinėmis kalbomis bei stebi, kuria kalba pašnekovas pradės pokalbį. Tą daro ir vaikai – su nepažįstamuoju sveikinasi visomis kalbomis, kurias tik moka. Šveicarijoje jau pradinėse klasėse vaikai yra mokomi bent trijų valstybinių kalbų bei anglų kalbos, kaip užsienio kalbos“, – įspūdžiais dalijasi Daiva Jakavonytė–Staškuvienė.
Mokslininkė pabrėžia, kad šalies švietimo sistemoje yra paplitusi integruota kalbų didaktika, kuomet paskaitos aukštosiose ar pamokos mokyklose yra vedamos dvejomis, trimis ar daugiau kalbų. „Mokantis kalbos kaip antros ar trečios kalbos pradžioje daugiausiai dėmesio skiriama kalbėjimui, klausymui (supratimui). Tam itin padeda įvairios kalbinės situacijos, diskusijos, minčių reiškimas žodžiu. Paprastai, vaikams skiriamos užduotys, kurioms medžiagos ir informacijos būtų galima ieškoti keliomis kalbomis, o pristatymai ar aptarimai organizuojami susitarta kalba arba dalį turinio perteikiant viena kalba, o kitą dalį – kita‟, – pasakoja tyrėja.
Tuo tarpu Prancūzijoje, pasak mokslininkės, jaučiama imigrantų iš įvairių pasaulio kraštų, ypač Afrikos žemyno, įtaką kalbos didaktikos politikai. „Mokslininkai diskutuoja, kaip pažinti kiekvieno atvykusio asmens kultūrą, požiūrį į gyvenimą, kaip reaguoti į su tuo susijusias situacijas. Didesnį kultūrinį pažinimą skatina organizuojamos mokslinės stažuotės į imigrantų gimtąsias šalis, kur susipažįstama su papročiais ir tradicijomis, mokomasi tų šalių kalbos, lyginama skirtingų kalbų garsų sistemos, žodžiai ir pan. – taip ieškoma integracijos būdų ir galimybių‟, – tikina Daiva Jakavonytė–Staškuvienė.
LEU Edukacinių tyrimų instituto direktorė doc. dr. Daiva Jakavonytė–Staškuvienė liudija, kad glaudus bendradarbiavimas su užsienio kolegomis kalbos didaktikos klausimais bus plėtojamas ir toliau. Edukologai jau skelbia bendrus tiriamuosius mokslo darbus, rengiasi moksliniams projektams integruoto kalbų mokymo klausimais, kolegos yra spalio 19–20 dienomis LEU vyksiančios tarptautinės konferencijos „Mokslu grįsto švietimo link‟ tarptautinės patariamosios mokslo tarybos nariai. „Kiekvienos metodikos aukščiausias poveikis – pakitusi ir kokybiška ugdymo praktika, duodanti aukštus rezultatus. Anot kolegų, sunkiausia yra pradėti, dėl to itin svarbu susėsti mokslo, politikos ir praktikos atstovams bei susitarti, kokios visuomenės savo šalyje norime po 15 ar 20 metų‟, – teigia mokslininkė.