Gerbiamas Seimo Pirmininke, Prezidente, Ministre Pirmininke, Vyriausybės nariai, Kovo 11-osios dienos akto signatarai ir visi garbingi čia esantys ir už šios salės esantys žmonės! Pastaraisiais mėnesiais Nepriklausomybės paskelbimo 100-čio proga apmąstome savo kelią į valstybės atkūrimą ir, žinoma, svarbu atsiminti tuos, kurie prieš šimtą metų tai įvykdė. Ta sunki, kartais beviltiškoje padėtyje pasiekta pergalė, primena dar kartą, kad laisvės laimėjimą turime itin branginti, semtis stiprybės iš praeities.
Valstybės atkūrimą dažnai matome tik kaip Lietuvos Tarybos veiklą, kaip poterius mokomės jos nutarimus, stebėdamiesi, kaip 20 žmonių, 20-ies lyderių grupė, Vokietijos okupacinio režimo faktiškai uždaryta Vilniaus trikampyje tarp Šventojo Jurgio, Aušros Vartų ir Didžiosios gatvės 30, kur buvo svarbiausi lietuvių taškai, sutelkė lietuvių mases ir atkūrė valstybę.
Žinoma, lietuvių tautinis sąjūdis, atgavus spaudą nuo 1904 metų iki Vokietijos okupacijos padėjo labai tvirtus pagrindus savarankiškumui, nes inteligentija per spaudą, per draugijas pasiekė valstietiją. Valstiečių kultūra imta laikyti tautinės kultūros stuburu, tačiau karas atnešė daug nelaimių. Drauge jis išjudino visą lietuvių tautą – kas bus su mumis, kas bus po karo?
O karo metu tarp Rusijos ir Vokietijos imperijų lietuvių žemėms patekus į kovų verpetą, fronto linija Vokietijai puolant pereina per Lietuvą. Į Vilnių paplūsta pabėgėliai, padegėliai, tremiamieji į Rusijos gilumą žmonės. Taip atsiranda 1914 metais Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Jos pirmininkas – Dūmos narys Martynas Yčas, pavaduotojas – Antanas Smetona, kurie daug padaro, kad tuos žmones kaip nors išmaitintų, aprengtų, padėtų jiems. Vokietijos kariuomenei priartėjus prie Vilniaus, M. Yčas su dideliu būriu aktyvistų išvyksta į Rusiją, į Peterburgą. Lietuvoje vadovauti lieka A. Smetona. Viskas uždaryta – nei laikraščių, nei informacijos. Nieko!
Noriu atkreipti dėmesį į tokią įdomią žvalgybą. 1915 metų spalio mėnesį, kai Vilniaus lietuviai nori sužinoti, kas yra ten –karo nusiaubtose srityse ir pasiunčia tris žvalgus: Feliksas Bugailiškis į Žemaitiją, Pranas Dovydaitis – į Suvalkijos šiaurę, o Petras Klimas – į Suvalkijos pietus. Jie randa nusiaubtą Lietuvą, sudegintus miestelius ir kaimus, ūkius, ir įvestą griežtą vokiečių žandarų ir karinė kontrolę. Visas ūkis paimtas vokiečių kariuomenei išlaikyti. Lietuvių organizacijos merdi, žmonių mažai. Trys žvalgai randa tik kunigus su kuriais užmezga tinklą ant kunigų galvų visi žmonių rūpesčiai. Tai Lietuvą klojantys kunigų tinklas iš visų organizacijų. Antras tinklas, apklojęs Lietuvą buvo dvarai, o juose senlietuviai – daugiausia lenkakalbiai dvarininkai, kurie linko į tautinę Lenkiją ir trečiasis tinklas – žydų bendruomenės miesteliuose, arba štetluose, sumenkusios ir nuskurdintos. Kaip tuos tris tinklus sumegzti į vieną tamprumą?
Po ilgų diskusijų Vilniuje lietuviai nusistatė: „Lietuvą tveriant – lietuviai tesprendžia, o ne mažumos“. Mažumos bus pakviestos. Ir visos kitos išsivaduojančios tautos ėmė remtis tautine demokratija, tačiau tautinėms mažumos lietuviai pripažino visišką liuosybę ir teisę vartoti savo kalbą, turėti kultūros ir savivaldos autonomiją, bet valstybės kalba turi būti lietuvių. Todėl Taryba savo eiles 1918 metų pabaigoje papildys ir baltarusių ir žydų politikais, pritars teisinei apsaugai dvarams. Lietuva turėjo tapti pagal lietuvių planus karalyste. Tai buvo nutarta antrojo lietuvių konferencijoje Lozanoje 1917 m. lapkričio 2 d., kurioje dalyvavo penki Tarybos nariai. 1917 m. gruodžio 8 d. Vilniuje, Lietuvos Tarybos posėdyje vėl svarstytas santvarkos klausimas. Nutarta – Lietuva turi būti konstitucinė monarchija. Taigi, dauguma iš 20 narių – 14 – už Lietuvos Karalystę. Aišku, karalius turės išmokti kalbėti lietuviškai, jeigu bus pakviestas ir kitur. Tai politinis sprendimas. Tada manyta, kad karalystė lengviau galės gauti pripažinimą ir išsilaikyti tarp kitų monarchijų. Tuo tarpu masinis judėjimas paremti valstybės atkūrimą pradėtas ugdyti Rusijoje, kur jau prieš karą gyveno 70 tūkstančių lietuvių, o frontui judant apie 200 tūkstančių lietuvių pateko… iškeliavo į Rusiją arba buvo ištremti. Tai tremtiniai ir pabėgėliai, taip pat nemažai Lietuvos žydų ir lenkų. Gavus lėšų pabėgėlių šelpimui lietuviai imti ruošti tautiniam atgimimui ir valstybės atkūrimui. Šelpimo draugijos pareigūnai lankė Rusijos miestus, kur tik gyveno lietuviai, organizavo jų globą, maitinimą, skatino burtis į bendruomenes, ugdė ryšį su Lietuva, telkė materialinę pagalbą, skiepijo norą grįžti į tėvynę. Net nutautę atvirto lietuviais, žavėdamiesi kitų lietuvių solidarumu ir gerumu. Lietuvių komitetas įkūrė 250 skyrių Rusijoje, tiek pat mokyklų, net tris lietuvių gimnazijas vien Voroneže, neskaitant kitų miestų. Rėmė lietuvius studentus Rusijos universitetuose, leido laikraščius ir taip toliau. Ta parama apėmė 100 tūkstančių žmonių. Rusijoje apgalvotai ruošti kadrai būsimai valstybei. Tai buvo projektas. Lietuvių karininkai Rusijoje ir Ukrainoje pradėjo sudarinėti lietuvių karinius dalinius.
Antra masinė pagalba nepriklausomybei atėjo iš Amerikos. Greitai susiorganizavę Amerikos lietuviai, kurių ten jau buvo apie 300 tūkstančių. Daugybė jų organizacijų įsteigė ne tik savo politinių jėgų centrus, bet ir katalikų, tautininkų ir socialistų finansinius fondus ir telkė lėšas nukentėjusių šalpai bei politinei lietuvių veiklai. Amerikos lietuviai išlaikė Lietuvių informacijos biurus Šveicarijoje, Stokholme ir Vašingtone, kurie intensyviai kėlė Lietuvos klausimą. Netgi karo metais lietuviai sugebėjo pasitarti, iš įvairių valstybių lietuviai, tame tarpe ir iš Lietuvos. Keturiose konferencijoje Lozanoje ir dviejuose Švedijoje. Apsvarstę visą savo taktiką susirado draugų ir Švedijoje, ir Vokietijoje. Reichstage, Katalikų centro frakcija, socialdemokratai rėmė Lietuvos klausimą, tačiau svarbiausias klausimas buvo Lietuvos balsas. Ką sako Lietuva.
Nei Rusija, nei Amerika, nei Antantės šalys Lietuvai nieko nežadėjo, o lenkai matė Lietuvą, kaip Lenkijos dalį. Vokietija, tuo metu ėmusi planuoti priklausomas valstybes, nenorėjo taip brutaliai aneksuoti. Reikėjo vadovautis labai populiariu tautų apsisprendimo principu, tad gauti ir vietinių žmonių balsą. Todėl Vokietija leido Lietuvoje įvykti jau minėtai čia konferencijai 1917 metų rugsėjo mėnesį, kuri išsirinko 20 žmonių Tarybą. Ir nutarė lietuviai eiti rizikingu keliu, bet kelti Lietuvos klausimą. Lietuva eis į sąjungą, pažada, su Vokietija, jeigu ši sutiks dar prieš Taikos konferenciją paskelbti Lietuvos valstybę ir Taikos konferencijoje, kurios visi laukė ginti Lietuvos reikalus. Lietuvos Taryba turėjo tą daryti. 1917 m. gruodžio 11 d. ji priėmė rezoliuciją, kurią padiktavo vokiečiai, paskelbė nepriklausomybę, tačiau 2 straipsnyje teigė, kad valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Lietuvos Taryba prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos, pasisako už amžiną, tvirtą ryšį, sąjungą. Ta sąjunga turėtų būti įgyvendinta keturiomis konferencijomis: karinės, susisiekimo, muitų bei monetinės sistemos. Tokios buvo Lietuvos pripažinimo sąlygos.
Tačiau Vokietija susirūpinusi derybomis su Sovietų Rusija, delsė Lietuvos pripažinimą, kilo nusivylimas ir pasipiktinimas, kad pripažinimo nėra, Taryba skilo. Iš jo išėjo keturi svarbūs nariai: Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis, kitą dieną – Mykolas Biržiška. Tai buvo protestas. Kadangi Lietuvos pripažinimo ir toliau nėra, dabar ir Tarybos dauguma palinksta į susitarimą. Prasideda derybos ir pagaliau susitarta.
Taigi šiandien, lygiai prieš 100 metų, vasario 15 dieną, 11 val. 30 min. Didžiosios g. 30 pastate perskaitomas keturių išstojusių raštas, kad jie sutinka balsuoti bendrai už naują nepriklausomybės formulę. Tarybos pirmininkas Antanas Smetona, kaip sutarta, atsistatydino, pirmininko pareigas ima eiti daktaras Jonas Basanavičius. Nutarta rytojaus dieną į posėdį pakviesti visus narius. Kadangi rytoj bus šeštadienis, tai, pasak Aleksandro Stulginskio, sutartas nepriklausomybės tekstas paruošiamas rytojaus pasirašymui. Rytoj, lygiai prieš 100 metų, vasario 16 dieną, ūkanotą, bjaurią, drebiant sniegui dieną, pereinančiam į lietų, tame pačiame name visi 20 Tarybos narių, pirmininkaujant daktarui J. Basanavičiui, kuris perskaito pranešimą, pasirašo jau skaitytą Vasario 16-osios Aktą. Vasario 16 dienos nutarimas prieštaravo Vokietijos valiai ir okupacinė valdžia blokavo šios žinios paskelbimą, todėl dvikalbiai dokumentai skubiai pristatyti okupacinės valdžios atstovams Vilniuje ir Kaune ir slapta išsiųsti į Berlyną, Katalikų centro deputatams, kurie paskelbia Reichstage ir dviejuose Vokietijos laikraščiuose. Nutarimuose nebuvo nė žodžio apie gruodžio mėnesio rezoliuciją, kaip ir apie bet kokį Lietuvos prisijungimą prie Vokietijos. Štai dėl ko Vasario 16-osios Nepriklausomybę nuo visų šalių skelbiantis, pačioje Lietuvos Taryboje gimęs nutarimas tarpo Nepriklausomybės pamatu ir simboliu, nes aiškiai ir nedviprasmiškai nusakė esminį tikslą, kur Taryba veda Lietuvą. Jis tapo lietuvių tautos siekiu. Jis tapo vėliava, iškelta tolimesniam veikimui. Ateina ir masinis palaikymas valstybės kūrimui, 1918 m. kovo 3 d., netrukus, Vokietijai ir Sovietų Rusijai sudarius taiko sutartį, atsiranda galimybė lietuvių pabėgėliams grįžti į Lietuvą. Nuo balandžio mėnesio perėję repatriacijos komisiją, gavę dokumentus, įveikę karantinus, parbilda traukiniais iš Rusijos namo 200 tūkst. lietuvių: karininkai, administratoriai, geležinkeliečiai, paštininkai, valdininkai, kunigai, kalbininkai ir mokytojai, studentai ir gimnazistai, darbininkai, grįžta žydai – bankininkai ir amatininkai, visi reikalingi, kaip niekad, atstatyti sugriautą kraštą. Tai buvo apgalvota kampanija, tai masių santalka įgyvendinti Nepriklausomybę.
Žinoma, Vasario 16 d. Akto nutarimo vokiečių valdžia neleido vykdyti, prireikė kompromisų, pasakyti, kad Taryba neprieštarauja gruodžio 11 dienos nutarimui, kad jis nėra jokiu kitu nutarimui panaikintas, ir tik tokiom sąlygom Vokietija pripažįsta Lietuvą kovo 23 dieną.
Okupaciniam režimui nešvelnėjat, 1918 m. liepos 11 d., norint kaip nors išjudinti Lietuvos valdžios gavimą, Taryba nusprendė karaliumi kviesti hercogą Vilhelmą von Urachą, 54 metų, antrąjį Viurtembergo kunigaikštį, kavalerijos generolą, kataliką, demokratiškų pažiūrų žmogų ir jis davė raštišką sutikimą. Tačiau Vokietijos valdžia ir vokiečių monarcho nepripažino, kaip nepripažino jo išrinkimo. Taigi, monarchija liko pakabinta ore iki 1918 metų lapkričio mėnesio.
Nepaisant visų kartais nepopuliarių Tarybos sprendimų, lietuviai toliau vyksta į savo išsvajotąją tėvynę. Tai ne tik svajonių išsipildymas, savirealizacijos galimybė, tai atgauta tėvynė, namų saugumas ir šiluma, susitikimas su artimaisiais ir geresnio gyvenimo galimybė. Visus juos vienija tautinis solidarumas ir patriotinis išdidumas.
Netrukus atvyks į pagalbą ir tūkstančiai Amerikos lietuvių, jų misijos, verslininkai, šalpa ir surinktos aukos. Žmonės pirks žemę Lietuvoje. Mintis, kad drauge su laisvėjančiais Lietuvos gyventojais visi išsibarstę lietuviai gali priklausyti tautinei valstybei, buvo revoliucinė. Vokietijai pralaimėjus karą, sudarius Lietuvos Vyriausybę, 1919 m. vasario 16 d., iškilmingai pažymimos pirmosios Vasario 16-osios dienos akto metinės Kaune ir kituose miestuose, visose Lietuvos bažnyčiose. Tai tampa tradicija, tai tampa tautos ir valstybės švente. O atsilaikius Nepriklausomybės kovose Kaune, laikinojoje sostinėje, 1920 m. gegužės 15 d. susirenka Steigiamasis Seimas, kuris paskelbia: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.“
Karą laimėjusi ir pokario tvarką Europoje nustačiusi Santarvė (Antantė) Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik 1922 m. gruodžio 20 d., buvo sunkus metas, Lietuva vos išsilaikė, todėl gerbiame ir didžiuojamės ne tik savo lyderiais, bet ir visais to meto Lietuvos žmonėmis, kurie nepaprastai sudėtingomis sąlygomis, sutelkę emigracijos ir karo išblaškytą tautą, suvieniję vienam bendram tikslui, atkūrė Lietuvą, kaip suverenią, lietuviškai kalbančią valstybę ir Nepriklausomybės stebuklas įvyko. Ačiū.